Įvadas į jogą
Joga yra žodžio „jogos“ transliteracija, reiškianti „jungą“. Žodis reiškia ūkio įrankių jungo naudojimą dviem karvėms sujungti, kad jos artų žemę ir varytų vergus bei arklius. Kai dvi karvės sujungiamos jungu, kad artų žemę, jos turi judėti darniai, būti harmoningos ir vieningos, kitaip jos negalės dirbti. Tai reiškia „ryšys, derinys, harmonija“, o vėliau jis išplėstas iki „dvasingumo sujungimo ir plėtros metodo“, tai yra, siekiant sutelkti žmonių dėmesį, vadovauti, naudoti ir įgyvendinti.
Prieš tūkstančius metų Indijoje, siekdami aukščiausios žmogaus ir gamtos harmonijos būsenos, vienuoliai dažnai gyveno nuošaliai pirmykščiuose miškuose ir medituodavo. Po ilgo paprasto gyvenimo laikotarpio vienuoliai, stebėdami organizmus, suprato daugelį gamtos dėsnių ir vėliau pritaikė organizmų išlikimo dėsnius žmonėms, palaipsniui jausdami subtilius kūno pokyčius. Dėl to žmonės išmoko bendrauti su savo kūnu, tyrinėti jį ir pradėjo palaikyti bei reguliuoti savo sveikatą, taip pat ir ligų bei skausmo gydymo instinktą. Po tūkstančių metų trukusių tyrimų ir apibendrinimų palaipsniui išsivystė teoriškai išsami, tiksli ir praktiška sveikatos ir fizinio pasirengimo sistema – joga.
Šiuolaikinių jungų nuotraukos
Pastaraisiais metais daugelyje pasaulio šalių išpopuliarėjusi ir pamėgta joga nėra tik populiari ar madinga mankšta. Joga – tai labai senas energijos pažinimo praktikos metodas, jungiantis filosofiją, mokslą ir meną. Jogos pagrindas – senovės Indijos filosofija. Tūkstančius metų psichologiniai, fiziologiniai ir dvasiniai principai tapo svarbia Indijos kultūros dalimi. Senovės jogos pasekėjai sukūrė jogos sistemą, nes tvirtai tikėjo, kad mankštindami kūną ir reguliuodami kvėpavimą, jie gali kontroliuoti protą ir emocijas bei amžinai išlaikyti sveiką kūną.
Jogos tikslas – pasiekti harmoniją tarp kūno, proto ir gamtos, ugdyti žmogaus potencialą, išmintį ir dvasingumą. Paprastai tariant, joga yra fiziologinis dinamiškas judėjimas ir dvasinė praktika, taip pat gyvenimo filosofija, taikoma kasdieniame gyvenime. Jogos praktikos tikslas – gerai suprasti ir reguliuoti savo protą, susipažinti su fiziniais pojūčiais ir juos įvaldyti.
Jogos ištakos
Jogos ištakas galima atsekti senovės Indijos civilizacijoje. Senovės Indijoje prieš 5000 metų ji buvo vadinama „pasaulio lobiu“. Ji pasižymi stipriu polinkiu į mistinį mąstymą, ir didžioji jo dalis perduodama iš mokytojo mokiniui žodinių formulių pavidalu. Ankstyvieji jogai buvo protingi mokslininkai, kurie ištisus metus metė iššūkį gamtai sniegu padengtų Himalajų papėdėje. Norint gyventi ilgą ir sveiką gyvenimą, reikia susidurti su „liga“, „mirtimi“, „kūnu“, „siela“ ir žmogaus bei visatos santykiu. Tai yra klausimai, kuriuos jogai tyrinėjo šimtmečius.
Joga atsirado Himalajų kalnų papėdėje, šiaurinėje Indijoje. Šiuolaikiniai filosofijos tyrinėtojai ir jogos žinovai, remdamiesi tyrimais ir legendomis, įsivaizdavo ir aprašė jogos kilmę: Vienoje Himalajų pusėje yra 8000 metrų aukščio Šventosios Motinos kalnas, kuriame gyvena daug atsiskyrėlių, praktikuojančių meditaciją ir patiriančių sunkumus, ir daugelis jų tampa šventaisiais. Dėl to kai kurie žmonės pradėjo pavydėti ir sekti jais. Šie šventieji perdavė slaptus praktikos metodus savo pasekėjams žodinių formulių pavidalu, ir tai buvo pirmieji jogai. Kai senovės Indijos jogos praktikai praktikavo savo kūną ir protą gamtoje, jie netyčia atrado, kad įvairūs gyvūnai ir augalai gimsta turėdami būdų, kaip gydytis, atsipalaiduoti, miegoti ar išlikti budrūs, ir jie gali natūraliai pasveikti be jokio gydymo, kai serga.
Jie atidžiai stebėjo gyvūnus, kad pamatytų, kaip jie prisitaiko prie natūralaus gyvenimo, kaip kvėpuoja, valgo, tuštinasi, ilsisi, miega ir kaip veiksmingai įveikia ligas. Jie stebėjo, mėgdžiojo ir asmeniškai patyrė gyvūnų pozas, derindami jas su žmogaus kūno sandara ir įvairiomis sistemomis, ir sukūrė pratimų sistemų, naudingų kūnui ir protui, seriją, tai yra asanas. Tuo pačiu metu jie analizavo, kaip dvasia veikia sveikatą, tyrinėjo proto valdymo būdus ir ieškojo būdų, kaip pasiekti harmoniją tarp kūno, proto ir gamtos, taip ugdant žmogaus potencialą, išmintį ir dvasingumą. Tai yra jogos meditacijos ištakos. Po daugiau nei 5000 metų praktikos jogos mokomi gydymo metodai padėjo ištisoms žmonių kartoms.
Iš pradžių jogai praktikavo Himalajų urvuose ir tankiuose miškuose, o vėliau išplėtė savo veiklą šventyklose ir kaimo sodybose. Kai jogai pasiekia giliausią gilios meditacijos lygį, jie pasiekia individualios ir kosminės sąmonės derinį, pažadina savyje snaudžiančią energiją, įgyja nušvitimą ir didžiausią malonumą, taip suteikdami jogai stiprų gyvybingumą ir patrauklumą, ir pamažu plinta tarp paprastų žmonių Indijoje.
Apie 300 m. pr. Kr. didysis Indijos išminčius Patandžalis sukūrė Jogos sūtras, kuriomis remiantis iš tikrųjų susiformavo Indijos joga, o jogos praktika buvo oficialiai apibrėžta kaip aštuonių galūnių sistema. Patandžalis yra šventasis, turintis didelę reikšmę jogai. Jis parašė Jogos sūtras, kuriose pateikė visas jogos teorijas ir žinias. Šiame veikale joga pirmą kartą suformavo išsamią sistemą. Patandžalis gerbiamas kaip Indijos jogos pradininkas.
Archeologai Indo upės baseine aptiko gerai išsilaikiusį keramikos dirbinį, ant kurio pavaizduota medituojanti jogos figūra. Šiai keramikai yra mažiausiai 5000 metų, o tai rodo, kad jogos istoriją galima atsekti dar senesniais laikais.
Vedų protovedinis laikotarpis
Primityvusis laikotarpis
Nuo 5000 m. pr. Kr. iki 3000 m. pr. Kr. Indijos praktikai jogos mokėsi iš gyvūnų pirmykščiuose miškuose. Vutongo slėnyje ji daugiausia buvo perduodama slapta. Po 1000 metų evoliucijos liko nedaug rašytinių šaltinių, ir ji pasireiškė meditacijos, kontempliacijos ir asketizmo forma. Tuo metu joga buvo vadinama tantrine joga. Laikotarpiu, kai nebuvo rašytinių šaltinių, joga palaipsniui vystėsi iš primityvios filosofinės minties į praktikos metodą, tarp kurio jogos praktikos centre buvo meditacija, kontempliacija ir asketizmas. Indo civilizacijos laikotarpiu grupė čiabuvių Indijos subkontinente klajojo po žemę. Viskas jiems teikė begalinį įkvėpimą. Jie rengė sudėtingas ir iškilmingas ceremonijas bei garbino dievus, kad sužinotų apie gyvenimo tiesą. Seksualinės galios, ypatingų gebėjimų ir ilgaamžiškumo garbinimas yra tantrinės jogos bruožai. Joga tradicine prasme yra vidinės sielos praktika. Jogos vystymąsi visada lydėjo istorinė Indijos religijų evoliucija. Jogos konotacija buvo nuolat plėtojama ir turtinama kartu su istorijos raida.
Vedų laikotarpis
Pradinė jogos koncepcija atsirado XV–VIII amžiuje prieš Kristų. Klajoklių arijų invazija dar labiau paspartino Indijos vietinės civilizacijos nuosmukį ir atnešė Brahmano kultūrą. Jogos koncepcija pirmą kartą buvo pasiūlyta religinėje klasikoje „Vedose“, kuriose joga apibrėžiama kaip „suvaržymas“ arba „drausmė“, bet be pozų. Paskutinėje klasikoje joga buvo naudojama kaip savęs suvaržymo metodas, taip pat apėmė kvėpavimo kontrolės turinį. Tuo metu ją sukūrė Dievu tikėję kunigai, siekdami geresnio giedojimo. Vedinės jogos praktikos tikslas pradėjo pereiti nuo daugiausia fizine praktika pagrįsto savęs išsivadavimo prie religinės filosofinės aukštumos – Brahmano ir Atmano vienybės suvokimo.
Ikiklasikinis
Joga tampa dvasinės praktikos būdu
VI amžiuje prieš Kristų Indijoje gimė du didūs vyrai. Vienas yra gerai žinomas Buda, o kitas – Mahavira, tradicinės džainistų sektos Indijoje įkūrėjas. Budos mokymus galima apibendrinti kaip „Keturias kilniąsias tiesas: kančią, kilmę, pabaigą ir kelią“. Abi Budos mokymų sistemos yra plačiai žinomos visam pasauliui. Viena vadinama „Vipassana“, o kita – „Samapatti“, kuriai priklauso garsioji „Anapanasati“. Be to, Buda sukūrė pagrindinę dvasinės praktikos sistemą, vadinamą „Aštuongubu keliu“, kurioje „teisingas pragyvenimo šaltinis“ ir „teisingos pastangos“ yra daugiau ar mažiau panašios į radža jogos priesakus ir stropumą.
Mahaviros, džainizmo pradininko Indijoje, statula
Senovėje budizmas buvo labai populiarus, o budistinės praktikos metodai, pagrįsti meditacija, paplito didžiojoje Azijos dalyje. Budistinė meditacija neapsiribojo tam tikrais vienuoliais ir asketais (sadhu), ją praktikavo ir daugelis pasauliečių. Dėl plataus budizmo plitimo meditacija išpopuliarėjo žemyninėje Indijoje. Vėliau, nuo X a. pabaigos iki XIII a. pradžios, į Indiją įsiveržė ir ten apsigyveno tiurkų musulmonai iš Vidurinės Azijos. Jie smarkiai sudavė smūgį budizmui ir smurtu bei ekonominėmis priemonėmis privertė indus atsiversti į islamą. XIII a. pradžioje budizmas Indijoje nyko. Tačiau Kinijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Pietryčių Azijos šalyse budistinė meditacijos tradicija buvo išsaugota ir išplėtota.
VI amžiuje prieš Kristų Buda įvedė Vipasaną, kuri Indijoje išnyko XIII amžiuje. Musulmonai įsiveržė ir privertė atsiversti islamą. VIII amžiuje prieš Kristų – V amžiuje prieš Kristų religinėse klasikinėse Upanišadose nėra asanų, kurios reikštų bendrą praktikos metodą, galintį visiškai atsikratyti skausmo. Yra dvi populiarios jogos mokyklos: karma joga ir gjana joga. Karma joga pabrėžia religinius ritualus, o gjana joga orientuojasi į religinių raštų studijavimą ir supratimą. Abu praktikos metodai gali padėti žmonėms galiausiai pasiekti išsivadavimo būseną.
Klasikinis laikotarpis
V a. pr. Kr. – II a. po Kr.: Pasirodo svarbūs jogos klasikos kūriniai
Nuo bendrųjų Vedų įrašų 1500 m. pr. Kr. iki aiškių jogos įrašų Upanišadose ir Bhagavad Gitos pasirodymo buvo baigtas jogos praktikos ir Vedantos filosofijos suvienijimas, kuriame daugiausia kalbama apie įvairius bendravimo su dievybe būdus, o jo turinys apima radža jogą, bhakti jogą, karma jogą ir gnana jogą. Tai pavertė jogą, liaudies dvasinę praktiką, ortodoksine, nuo praktikos pabrėžimo prie elgesio, tikėjimo ir žinių sambūvio.
Apie 300 m. pr. Kr. indų išminčius Patandžalis sukūrė jogos sūtras, kuriomis remiantis iš tikrųjų susiformavo indų joga, o jogos praktika oficialiai apibrėžta kaip aštuonių galūnių sistema. Patandžalis gerbiamas kaip jogos įkūrėjas. Jogos sūtros kalba apie kūno, proto ir dvasios pusiausvyros būsenos pasiekimą dvasinio apsivalymo būdu ir apibrėžia jogą kaip praktikos būdą, kuris slopina proto nepastovumą. Tai yra: samkhjos minties ir jogos mokyklos praktikos teorijos kulminacija, griežtai laikantis aštuonių galūnių metodo, siekiant išsivadavimo ir grįžimo prie tikrojo „aš“. Aštuonių galūnių metodas yra toks: „Aštuoni jogos praktikos žingsniai; savikontrolė, kruopštumas, meditacija, kvėpavimas, pojūčių kontrolė, atkaklumas, meditacija ir samadhi.“ Tai yra radža jogos centras ir būdas pasiekti nušvitimą.
Postklasikinis
II a. – XIX a.: klestėjo šiuolaikinė joga
Tantra, ezoterinė religija, dariusi didelę įtaką šiuolaikinei jogai, tiki, kad galutinę laisvę galima pasiekti tik griežtu asketizmu ir meditacija, o galiausiai – garbinant deivę. Jie tiki, kad viskas turi reliatyvumą ir dvilypumą (gėris ir blogis, karštis ir šaltis, in ir jang), ir vienintelis būdas atsikratyti skausmo yra sujungti ir integruoti visą reliatyvumą ir dvilypumą kūne. Patandžalis, nors ir pabrėžė fizinių pratimų ir apsivalymo būtinybę, taip pat tikėjo, kad žmogaus kūnas yra nešvarus. Tikrai nušvitęs jogas stengsis atsikratyti minios kompanijos, kad išvengtų užsiteršimo. Tačiau (Tantros) jogos mokykla labai vertina žmogaus kūną, tiki, kad Dievas Šiva egzistuoja žmogaus kūne ir kad visų gamtos dalykų kilmė yra seksualinė galia, esanti žemiau stuburo. Pasaulis nėra iliuzija, o dieviškumo įrodymas. Žmonės gali priartėti prie dieviškumo per savo pasaulio patirtį. Jie renkasi simboliškai sujungti vyrišką ir moterišką energiją. Jos pasikliauja sudėtingomis jogos pozomis, kad pažadintų kūne slypinčią moterišką galią, išgautų ją iš kūno ir sujungtų su vyriška galia, esančia viršugalvyje. Jos gerbia moteris labiau nei bet kuris jogas.
Po jogos sutrų tai yra postklasikinė joga. Ji daugiausia apima jogos upanišadas, tantrą ir hatha jogą. Yra 21 jogos upanišada. Šiose upanišadose grynas pažinimas, samprotavimas ir net meditacija nėra vieninteliai išsivadavimo būdai. Visiems jiems reikia pasiekti Brahmano ir Atmano vienybės būseną per fiziologinę transformaciją ir dvasinę patirtį, kurią sukelia asketiškos praktikos technikos. Todėl dietos, susilaikymas, asanos, septynios čakros ir kt., derinamos su mantromis, rankų ir kūno...
Šiuolaikinė era
Joga išsivystė iki tokio lygio, kad tapo plačiai paplitusiu fizinio ir protinio mankštos metodu visame pasaulyje. Ji išplito iš Indijos į Europą, Ameriką, Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną, Afriką ir kt. ir yra labai gerbiama dėl akivaizdaus poveikio psichologinio streso mažinimui ir fiziologinei sveikatai. Tuo pačiu metu nuolat vystėsi įvairūs jogos metodai, tokie kaip karštoji joga, hatha joga, karštoji joga, sveikatos joga ir kt., taip pat kai kurie jogos valdymo mokslai. Šiais laikais yra ir didelę įtaką turinčių jogos asmenybių, tokių kaip Iyengar, Swami Ramdev, Zhang Huilan ir kt. Neabejotina, kad ilgalaikė joga pritrauks daugiau dėmesio iš visų visuomenės sluoksnių žmonių.
Jei turite klausimų arba norite sužinoti daugiau,prašome susisiekti su mumis
Įrašo laikas: 2024 m. gruodžio 25 d.
